Kutna Horos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Santini’šedevras

. Yra ne viena vieta, kurią norėsite pamatyti Kutna Hora, esanti Centrinėje Bohemijoje. Miestas tiesiog pripildytas praėjusių šimtmečių kultūros paveldo. Viena iš svarbiausių ne tik miesto, bet ir Čekijos įžymybių neabejotinai yra Dievo Ėmimo į dangų bažnyčia. Tai greta esančio cistersų vienuolyno bažnyčia. Iš pradžių čia stovėjo romanezinė bažnyčia, datuojama 1142 m., tačiau XIII a. ji buvo sugriauta. Netrukus po katastrofos per keturiasdešimt metų čia buvo pastatyta nauja gotikinė, dabar jau penkių navų bazilika.

Po dviejų šimtų metų vienuolynas buvo sudegintas ir apleistas. Pastatai pradėti rekonstruoti XVIII a. pradžioje, kai bažnyčia buvo perstatyta į tokią išvaizdą, kokią žinome šiandien. Rekonstrukciją atliko architektas Santini, kuriam tuo metu buvo dvidešimt penkeri metai. Jo projektuose buvo paisoma senosios struktūros, taip pat originalių gotikinių elementų. Interjeras buvo perskliaustas, o šonuose pastatyti du unikalūs barokiniaisamoniniai šnekiniai laiptai be vidinio varžto . Architektas siekė pabrėžti monumentalios gotikinės pastato erdvės plotį ir aukštį. Kolektoriaus navos skliautą papuošė dinamiška stiuko briaunų cirkuliacija, primenanti vėlyvosios gotikos skliautus.


Nors pastato architektūra visiškai paiso gotikinės šventovės kilmės, jos įranga daugiausia barokinė. Kaimyninio vienuolyno abatas – arba pastato investuotojas – stengėsi, kad bažnyčią papuoštų geriausi Bohemijoje esantys menininkai. Transepto skliautus puošia Jakubo Jano Šteinfelso freska, vaizduojanti Švenčiausiąją Trejybę, yra Tadeušo Supperio iliuzionistinių paveikslų, Petro Brandlo paveikslų ir Matějaus Vaclavo Jäcklio skulptūrų.

Visų Šventųjų bažnyčia ir bažnyčia’

Netoli bažnyčios yra unikalus ossuariumas po kitu Santini statiniu’, Visų Šventųjų koplyčia’ Sedlec u Kutnych Hor kapinėse. Krosnį puošia žmonių kaulai– apie 40 000 mirusiųjų, maro epidemijų ir karų aukų, palaikai.

Dabartinis XIV a. pabaigoje sukurtos kapinių koplyčios pavidalas - tai XVIII a. pradžioje Santini atliktų barokinių pertvarkymų ir XIX a. viduryje atliktos kapitalinės rekonstrukcijos, kurios metu iš žmonių skeletų liekanų buvo sukurtas bizantiškas interjero dekoras, rezultatas.